Pereiti prie pagrindinio turinio
Lietuvių— Pasirinkite kalbą
Meniu

Tipai MCP serverių: STDIO, SSE ir OAuth

Paskaita 2 iš 14 Atnaujinta 2026 m. lapkričio 2 d. Kūrėjas
Šiame puslapyje
  1. Du transporto režimai, dvi architektūros
  2. STDIO: serveris, veikiantis tavo kompiuteryje
  3. SSE ir „Streamable HTTP“: nutolę serveriai
  4. Trys autentifikavimo lygiai
  5. Kaip priimti sprendimą praktiškai
  6. Svarbiausi punktai

Atnaujinta 2026 m. lapkričio 2 d. — „Le Chat“ dabar vadinasi „Vibe“. Nuo 2026 m. gegužės 28 d. „Le Chat“ buvo pervadintas į „Vibe“ (vis tiek adresu chat.mistral.ai): tai vienas agentas darbui ir kodui, perkeliantis tavo pokalbius, nustatymus ir prenumeratas. Senoji „Le Chat“ patirtis vis dar pasiekiama režimu „Chat“; režimu „Work“ agentai tapo įgūdžiais (kviečiami naudojant @), atmintys tapo žinių baze, o išsami paieška – įgūdžiu „Deep Research“. Planai dabar vadinami „Mistral Free“, „Pro“, „Team“ ir „Enterprise“. Šioje pamokoje naudojamas pavadinimas „Vibe“; kai kurie čia aprašyti meniu punktai galėjo pakeisti pavadinimus arba vietą.

Du transporto režimai, dvi architektūros

MCP serveris bendrauja su savo klientu dviem iš esmės skirtingais būdais, priklausomai nuo to, ar jis veikia tame pačiame kompiuteryje, ar nutolusiame serveryje. Šis skirtumas nėra tik implementacijos detalė: jis lemia, kas gali naudotis tavo serveriu, kaip jį diegi ir kokių duomenų jis gali pasiekti. Priėmus šį sprendimą anksti, išvengsi projekto perrašinėjimo darbo eigoje.

STDIO: serveris, veikiantis tavo kompiuteryje

STDIO (Standartinė įvestis/išvestis) yra vietinis transportas. MCP serveris veikia tame pačiame kompiuteryje kaip ir klientas, o ryšys vyksta per operacinės sistemos standartinius srautus: stdin ir stdout. Mechanizmas tiesioginis: klientas paleidžia serverio procesą, siunčia užklausas per stdin, skaito atsakymus iš stdout ir baigia procesą, kai pokalbis baigiasi. Jokių prievadų, jokių URL, jokių sertifikatų.

Šis transportas yra natūralus pasirinkimas, kai įrankiui reikia dirbti su vietine aplinka. Serveris, skaitantis tavo failus, kviečiantis git, valdantis „Docker“ arba tikrinantis SQLite duomenų bazę tavo diske, turi prasmę tik STDIO režimu. Tai taip pat pageidaujamas režimas integracijoms tokiose redaktoriuose kaip „VS Code“ ar „Cursor“, ir akivaizdus palydovas kūrimo etape, kai serverį nori paleisti iš naujo kas trisdešimt sekundžių.

from mcp import StdioServerParameters

server_params = StdioServerParameters(
    command="python",
    args=["my_mcp_server.py"],
    env=None,  # Pasirinktiniai aplinkos kintamieji
)

Kompromisas griežtas: serveris ir klientas privalo būti toje pačioje vietoje. Negali prijungti STDIO serverio prie „Mistral Vibe“, nes „Vibe“ veikia „Mistral“ infrastruktūroje ir neturi galimybės paleisti proceso tavo kompiuteryje.

SSE ir „Streamable HTTP“: nutolę serveriai

Norint išeiti už vietinio kompiuterio ribų, MCP naudoja HTTP. Egzistavo dvi šio transporto versijos, ir pravartu žinoti, kurią matai skaitydamas esamą kodą.

SSE (Serverio siunčiami įvykiai) buvo pirmasis protokolo nutolęs transportas. Jis leido serveriui transliuoti įvykius klientui, kuris savo ruožtu turėjo siųsti atskiras POST užklausas, kad atsakytų serveriui. Jo struktūrinis trūkumas: reikėjo nuolatinio ryšio tarp abiejų šalių, kas apsunkino serverių be būsenos („serverless“) talpinimą ir mastelio keitimą. Dabar jis yra pasenęs – „Mistral“ SDK vis dar teikia MCPClientSSE esamiems /sse galiniams taškams, tačiau naujų serverių šiuo pagrindu nebekurkite.

Jį kaip standartinį nutolusį transportą pakeitė Streamable HTTP. Jis panaikina nuolatinio ryšio poreikį: klientas siunčia standartines HTTP užklausas, o serveris atsako transliuodamas arba vienu bloku, pagal poreikį. Praktiškai tavo nutolęs serveris atveria /mcp galinį tašką, prie kurio prisijungia klientas.

from mistralai.extra.mcp.streamable_http import (
    MCPClientStreamableHTTP,
    StreamableHTTPServerParams,
)

# Prisijungimas prie nutolusio MCP serverio
server_url = "https://my-server.example.com/mcp"
mcp_client = MCPClientStreamableHTTP(
    params=StreamableHTTPServerParams(url=server_url, timeout=100)
)

Trys autentifikavimo lygiai

Transportas nurodo, kur serveris yra; autentifikavimas nurodo, kas gali jį kviesti. Tai nepriklausomi klausimai, ir protokolas siūlo tris atsakymus.

Pats paprasčiausias yra joks autentifikavimas: bet kas, žinantis URL, gali naudotis tavo įrankiais. Šis pasirinkimas pateisinamas tik viešiems įrankiams be jautrių duomenų – vienetų konverteriui, žiniatinklio grandinei, skaičiuotuvui.

Kitas lygmuo – žetonas arba API raktas. Sugeneruoji žetoną su specifiniais leidimais ir perduodi jį klientui, kuris jį įtraukia į savo užklausas. „GitHub“ puikiai iliustruoja šį modelį: sukuri asmeninį prieigos žetoną (Personal Access Token), pažymėdamas tik tas sritis, kurių tavo agentui iš tikrųjų reikia, ir nieko daugiau.

Trečiasis lygmuo – OAuth 2.0, pilnas procesas su sutikimo langu. Vartotojas aiškiai leidžia programai veikti jo vardu, o serveris gauna žetoną, susietą su tuo asmeniu. Tai daro „Gmail“, „Linear“ arba „Google Calendar“, kai juos prijungi „Vibe“ sistemoje – ir tai vienintelis priimtinas modelis, kai serveris tvarko asmeninius daugelio vartotojų duomenis.

KriterijusSTDIO (Vietinis)SSE / Streamable HTTP (Nutolęs)OAuth (Nutolęs + Autentifikavimas)
Transportasstdin / stdoutHTTP (pasirinktinis transliavimas)HTTP + OAuth 2.0 procesas
VietaTas pats kompiuterisNutolęs serverisNutolęs serveris
AutentifikavimasNėra (tas pats kompiuteris)Nėra arba žetonasPilnas OAuth 2.0
Suderinami klientaiIDE, vietiniai SDKVisi („Vibe“, SDK, IDE)Visi („Vibe“, SDK, IDE)
Naudojimo atvejaiVietiniai failai, CLI, kūrimasVieši API, grandinė„GitHub“, „Gmail“, „Linear“
Nuolatinis ryšysTaip (aktyvus procesas)Ne („Streamable HTTP“)Ne („Streamable HTTP“)

Kaip priimti sprendimą praktiškai

Sprendimas sumažinamas iki dviejų nuosekliai užduodamų klausimų. Ar serveris veikia tame pačiame kompiuteryje kaip ir klientas? Jei taip, rinkis STDIO. Jei ne, rinkis „Streamable HTTP“, su autentifikavimu arba be jo, priklausomai nuo tvarkomų duomenų jautrumo.

Turėk omenyje kliento pusės apribojimą: „Mistral Vibe“ ir apskritai talpinami pokalbių robotai naudoja tik nutolusius serverius. Tuo tarpu IDE, pavyzdžiui, „VS Code“ ar „Cursor“, priima abu režimus – todėl patogu kurti naudojant STDIO, o pereiti prie HTTP, kai ateina laikas dalintis serveriu.

Svarbiausi punktai

  • STDIO = vietinis serveris, tas pats kompiuteris, idealu kūrimui
  • Streamable HTTP = nutolęs serveris, dabartinis standartas, pakeičia SSE
  • Trys autentifikavimo lygiai: joks, žetonas, OAuth 2.0
  • „Mistral Vibe“ palaiko tik nutolusius serverius
  • Transporto pasirinkimas priklauso nuo tavo diegimo architektūros